Priėmimas į gimnaziją

2021-2022 m.m. priimtų mokinių sąrašai
Rekomendacijos ir reikalavimai švietimo įstaigoms dėl COVID-19 prevencijos
Gimnazijos virtuali mokymosi aplinka
Elektroninis dienynas
Svetainės medis
JBG Facebooke
Patyčių dėžutė
Gimnazijos garbės kodeksas
Gimnazijos biblioteka
Gimnazijos biblioteka socialiniame tinkle Facebook
Gimnazijos robotikos klubas socialiniame tinkle Facebook
Trečiadienis, 29 Rugsėjis 2021 20:40

Atminties kelyje

 

Augustė TURULYTĖ, Ib klasės mokinė

                                          

Rita STONIENĖ, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja

 

Rugsėjo 23-oji – Lietuvos žydų genocido atminimo  diena. Ji siejama su  tądien 1943 m. likviduotu Vilniaus getu. O šiemet minimos 80-osios holokausto pradžios šalyje metinės. Mūsų gimnazijos mokiniai dalyvavo pilietinėje akcijoje „Atminties kelias”, kurią inicijavo Tarptautinė komisija sovietinių ir nacių okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti. Per visą respubliką nusitiesęs „Atminties kelias” siekia aplankyti masines žydų žūties vietas ( Lietuvoje yra daugiau nei 200) ir pagerbti nekaltai žuvusių aukų atminimą. Panevėžyje kelias prasidėjo susirinkimu Sietyno skvere, buvusiose senosiose žydų kapinėse, prie memorialo „Liūdinti žydų motina“. Iš skvero akcijos dalyvių eisena žingsniavo iki paminklinio akmens “Geto vartai“, žyminčio laikinojo žydų geto teritoriją. Čia smuiko melodija ir eilėraščio posmais buvo pagerbtos tragiškos lemties aukos. Vėliau eisenos dalyviai vyko į masinių žudynių vietą Kurganavos miške, kur tyloje įsiklausyta į liudininkų, išgyvenusių holokaustą istoriją, žodį bei apmąstytas šiandienos žmogaus santykis su žydų tautos tragedija. Mūsų gimnazijos mokytoja Rita Stonienė kalbėjo apie XX a. pirmosios pusės mūsų miestą, kuriame užteko vietos visiems: ir žydams, ir karaimams, ir sentikiams, ir katalikams ar kitų konfesijų krikščionims, klestėjo daugiakultūrė erdvė, verslas. Tai mena miesto pastatai ar juos ženklinančios vietos.

Gaila, bet mano miestas - mūsų miestas - šiandien tyli, nekalba, o galėtų...Galėtų prabilti Icchoko Rudaševskio dienoraščio eilutėmis, atvertomis muziejų, žydų bendruomenės namų durimis, savanoriais gidais, kurie pavedžiotų miesto gatvelėmis, stabtelėdami prie dar Atmintį turinčių pastatų. Iš dviejų didelių kino teatrų ekranų galėtų miestelėnams į sielą žvelgti Izaoko akys...Labai gera matyti gražėjantį mūsų miestą, tiesiamus šaligatvius, trykštantį fontaną, gyvastingus parkus ir miesto aikštę, bet nepalieka įspūdis, kad pamažu palieka mus Atmintis, nes tyliai užsiveriame, tyliai savo Atminties gete pagedime ir...išsiskirstome”,- kalbėjo mokytoja.

Ir geriau negu žydų kilmės lietuvių rašytojas I. Meras vargu ar galima šiandien pasakyti: „ Mes neužmirštame ir niekados neužmiršime. Nei vieni, nei kiti. (…) Mes negalime užmiršti. Ir ne tik negalime – neturime teisės, nes šiandiena  yra vakardienos, o rytojus – šios dienos tęsinys.“

IMG_20210922_135311
IMG_20210922_152130
IMG_20210922_135311
IMG_20210922_152130
1/2 
start stop bwd fwd